Itin prastos būklės pastatuose gyvena nemaža dalis Lietuvos gyventojų: pavojų keliantys balkonai – tik ledkalnio viršūnė

Itin prastos būklės pastatuose gyvena nemaža dalis Lietuvos gyventojų: pavojų keliantys balkonai – tik ledkalnio viršūnė

Kol kritikos strėlės sminga į sovietmečiu statytus daugiabučius, didžiųjų miestų senamiesčiuose 100 ir daugiau metų skaičiuoja pastatai, turintys kultūros paveldo statusą. Tai reiškia, kad jų atnaujinimas dar sudėtingesnis, procesas ilgesni ir brangesnis, dėl ko tokio turto savininkai neretai jo renovacijos ir atsisako. Tokių pastatų būklė, pasak juos prižiūrinčių ekspertų, dažnai yra tikrai prasta: byrantys ir praeiviams pavojų keliantys balkonai tik jų bėdų ledkalnio viršūnė.

Sudėtinga paveldosauginių daugiabučių renovacija

Šių metų pradžia buvo paženklinta didele tragedija: po sprogimo Vilniuje, Viršuliškėse, esančiame daugiabutyje žuvo suaugęs, vaikas ir viso namo gyventojai neteko namų. Sprogimo banga buvo tokia stipri, kad išgriovė kelių butų laikančiąsias konstrukcijas, todėl visas daugiabutis tapo neeksploatuojamu. Nors ši nelaimė, panašu, nėra susijusi su tuo, kad daugiabutis statytas sovietmečiu, visuomenėje greitai ėmė plisti diskusijos, kad tuo laikotarpiu statyti būstai yra prastos būklės, reikalauja renovacijos. Tačiau gana retai užsimenama apie dar senesnius pastatus, statytus iki Antrojo pasaulinio karo ir kiek vėliau, iki 1960-ųjų. Tokių pastatų yra praktiškai visuose didžiuosiuos Lietuvos miestuose ir juose taip pat gyvena žmonės.

Valstybės duomenų agentūra pateikia Lietuvos būsto fondo statistiką, pagal kurią 10,2 proc. būsto Lietuvoje yra statyta anksčiau nei 1945 metais, 1946-1960 metais – 8 proc. (2021 metų duomenys). Šie skaičiai gali atrodyti nedideli, tačiau įdomu, kiek šių būstų yra renovuojama. Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) duomenimis, daugiabučių, statytų iki 1945 metų, renovuota yra 3,99 proc., statytų 1946-1960 m. – 10,50 proc.

Lietuvos būstų rūmų prezidentas Algis Čaplikas sako, kad iki 1945 metų statytų daugiabučių yra kelių tipų – paveldosauginiai ir ne paveldosauginiai. Tie, kurie nėra saugomi paveldo, paprastai yra 2-3 aukštų, juose nėra daug butų ir paruošti jiems renovacijos projektą nėra sudėtinga, tereikia gyventojų sutarimo. Tačiau paveldosauginių daugiabučių renovacija yra sudėtingesnis procesas. Norint renovuoti paveldosauginius pastatus, atnaujinimo projektą reikia derinti ir su paveldą prižiūrinčiomis institucijomis, renovacija tampa daug brangesnė ir sudėtingesnė.

Byra fasadai, pasenę inžineriniai tinklai

Tačiau būtent kultūros paveldo pastatai, kuriuose yra butai, nuosavybės teise priklausantys fiziniams asmenimis, neretai yra prastos būklės. Viešojoje erdvėje ne kartą skambėjo istorijos apie byrančius balkonus, apsemtus rūsius, skilusias pastatų sienas ir kt. Tokių pastatų gyventojų strėlės lekia savivaldybei, tačiau jie patys yra atsakingi už savo turtą ir jo priežiūrą. Į kultūros paveldo sąrašus įtrauktus gyvenamuosius pastatus administruojančios bendrovės „Civinity Namai“ statinių techninės priežiūros specialistas Povilas Lysiukas „Delfi būstas“ sako, kad neretai kultūros paveldo zonoje esančio daugiabučio namo viršutinių aukštų gyventojas susiduria su tekančio stogo ar susidėvėjusios lietaus nuvedimo sistemos keliamomis problemomis. Daugelio tokių namų balkonų būklė yra labai prasta, todėl jie yra aprišti apsauginiais tinklais saugant praeivių ir automobilių saugumą. Tokių namų pamatai dažnais atvejais įrengti naudojant prastas medžiagas, todėl dėl netolygių statinio pamatų nuosėdžių skilinėja sienos, pamatuose nėra hidroizoliacijos, patiriama žala vidaus patalpoms. „Labai dažnai trūksta geriamojo vandens vamzdžiai, užsikemša nuotekų vamzdynai. Didelė problema ir tai, kad nutikus tokio tipo avarijai ją likviduojantiems specialistams tenka gaišti laiką ieškant problemos, nes dažniausiai tokie namai neturi inžinerinių tinklų brėžinių, neretai tokie vamzdynai keliauja per kelis daugiabučius, todėl darbus tenka derinti su kaimyninius namus prižiūrinčiais specialistais. Be to, norint kultūros paveldo zonoje sutvarkyti vamzdį po gruntu tenka organizuoti leidimus iš atsakingų institucijų, kas irgi užtrunka. Visą šį laiką gyventojai lieka be vandens, o tai, žinoma, kelia didelius gyventojų nepatogumus bei pyktį. Kita dažna tokių namų problema – sena elektros instaliacija. Netvarkingi elektros tinklai kelia didelę gaisro riziką“, – senų gyvenamųjų paveldosauginių pastatų bėdas vardija ekspertas.

Šaltinis: Delfi